Apie mus

Vytautas Samarinas

Orobalionai.lt / Hot Air Lines įkūrėjas, vadovas, pilotas-instruktorius

Oreivyste susidomėjau dar 1997 m. studijuodamas Kaune. Pirmasis skrydis su oro baliono pilotu ir Boeing'o kapitonu Valerijumi Machnoryovu mane sužavėjo taip, jog tvirtai nusprendžiau oro balionus paversti savo savo gyvenimo dalimi. Tiesa, tuomet būdamas net ir perdėm entuziastingu antro kurso studentu, negalėjau įsivaizduoti, kad jau po trejų metų oro balionai iš hobio pataps ne tik darbu, bet ir mano gyvenimo būdu.

Be lietuviškos aerostato licencijos dar esu įgijęs Vokietijos Federacinės Respublikos ir Kenijos Respublikos komercines licencijas. Nuo skrydžių pradžios 2001 m. kaip oro balionų pilotas sukaupiau daugiau nei 1700 skrydžio valandų.

Kartu su alpinistu Vladu Vitkausku mums priklauso 2006-2007 m. pasiekti absoliutūs Lietuvos oreivystės skrydžio atstumo (334 km. be nusileidimo), trukmės (9 val. 21 min. ore) ir aukščio (10064 m.) rekordai. O pilotas-instruktorius Robertas Komža man padėjo įgyvendinti seną svajonę ir kartu su manimi perskrido pietrytinę Alpių kalnyno dalį: pakilę Italijoje, perskridome Austriją ir po daugiau nei 220 km. skrydžio nusileidome Slovėnijoje. Tačiau labiausiai mane džiugina ne pasiekti rekordai, o skrydžiai su pirmą kartą skrendančiais keleiviais. Dažnai jie manęs klausia - koks skrydis man buvo gražiausias. ir aš jiems visuomet turiu atsakymą - gražiausias skrydis yra šiandien!

2013 m. daugiau laiko praleidau danguje nei ant žemės. Tais metais oro balioną pilotavau ne tik Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse, bet ir Turkijoje, JAV bei Meksikoje. O 2014-ųjų skraidymo sezoną atidariau skrydžiais Kenijoje esančiame Masai Maros nacionaliniame parke. Kur beskrisčiau, gerų emocijų, šypsenų ir dangaus platybių kalba yra universali ir nepakartojama. Jos vardas - oreivystė!  

 

Artūras Kukštys

Vyriausiasis pilotas

Pirmą kartą skrydžio pojūtį patyriau, kai buvau penkerių. Stebėdamas besileidžiančius parašiutininkus, pasilypėjau aukščiau ant suolo, kad būtų geriau matyti. Nepraėjus nė minutei, man apsisuko galva – skridau ir aš.  Tik ne taip sėkmingai kaip tie skrajūnai su kupolais virš galvų. Mano skrydžio rezultatas – sulaužytas raktikaulis. Tačiau ši menka berniukiška nesėkmė neatbaidė nuo domėjimosi aviacija.

2011 m. drauge su pilotu Vytautu Samarinu pirmą kartą pakilau oro balionu. Tiesą sakant, jis yra ne tik mano mokytojas, bet ir pirmojo skrydžio karšto oro balionu krikštatėvis. „Fly lal balloons pilotas aero extremals fon belekoks oras“ - man suteiktas pirmojo skrydžio krikštovardas. Skrydžiais oro balionu susižavėjau kaip vienais saugiausių ir draugiškiausių , suteikiančiais galimybę ne tik pačiam pajusti skrydžio grožį, bet ir matyti keleivių šypsenas bei spindinčias akis. Todėl jau 2012-ųjų pavasarį rankose turėjau piloto licenciją Nr.168. Dabar mano skrydžių knygelėje jau rikiuojasi virš 500 skrydžių valandų.

Esu ne tik karšto oro baliono, bet ir laisvojo parasparnio pilotas. Jau beveik 10 metų turiu para pro 3 kategorijos licenciją. Dalyvauju varžybose ir pavojingų situacijų simuliavimo mokymuose. Ateities planuose – tandeminio parasparnio piloto licencija. Visa tai man padeda geriau perprasti padangių subtilybes.

Tikiu, kad skrydis padaro žmogų geresnį. Linkiu visiems bent kartą gyvenime atsiplėšti nuo žemės ir pajusti tikrą skrydžio laisvę.

 

Eugenijus Jakubauskas

Skraidyti oro balionu svajojau nuo tos akimirkos, kai mokyklos vadovėlyje pamačiau piešinuką su balionu virš namo kamino, kuris, pripildytas karštų dūmų, kilo į dangų. Taip kilti norėjau ir aš, tačiau tokia svajonė atrodė neįgyvendinama.

1999 m. į Lietuvą iš Vokietijos atvykusi mano draugė papasakojo, kad Lietuvoje laikys egzaminus oro baliono pilotės licencijai gauti. Nustebau, kad tai įmanoma. Jau kitą dieną buvau, nors ir pririštu oro balionu, pakeltas į dangų. Tai man paliko didelį įspūdį. Dar po savaitės buvau įrašytas į Nemunaičio oreivių klubo oreivystės mokyklos sąrašus. Man teko garbė paskraidyti su legendiniu pilotu Arvydu Dirmeikiu, kuris buvo ir mano mokytojas, išmokęs mane begalės pilotavimo subtilybių.

Vėliau viskas tarsi klojosi savaime. Kartu su oro baliono pilotu ir avialinijų orlaivio kapitonu Valerijumi Machnorilovu teko dalyvauti daugelyje varžybų Ukrainoje, Rusijoje, Liuksemburge, Lenkijoje ir, žinoma, Lietuvoje. Valerijus mane išmokė dangaus ir skrydžio filosofijos, santarvės su gamta, pačiu savimi ir oro stichija.

2008 m. gavau dirižablio piloto licenciją ir iki šiol su didžiausiu malonumu juo skraidau per įvairias šventes Lietuvoje ir Lenkijoje. Taip pat pilotuoju parasparnį. Tebedalyvauju oro balionų varžybose, kurios žavi azartu, iššūkiais, ekstremalumu. Tačiau ne mažiau malonumo man teikia ir ramūs apžvalginiai skrydžiai su keleiviais, ypač su skrendančiais pirmą kartą. Keleiviams skrydis – tai nepakartojami įspūdžiai, dalelė jaudulio, nuostabi romantika, kai pakilus atsiveria dangaus platybės. Ir pažvelgus iš viršaus - staiga visos žemiškos problemos tampa tokios menkos!

 

Vytautas Rudžianskas 

Skraidau nuo 1998 metų. Pirmą kartą karšto oro balionu pakilau Lietuvos oreivių Mekoje – Nemunaičio kaime. Ten mano būsimasis instruktorius Gintaras Šurkus pakėlė mane nuo žemės kartu su parapijos klebonu. Skrydis arčiau dausų man, matyt, padarė didesnį įspūdį nei dievo tarnui, nes nuo to laiko iš „kašiko“ nebeišlipu.

Piloto licenciją gavau 2005 metais. Mano skrydžių knygelėje įrašytas valandų kiekis nėra labai įspūdingas, triženklis – „tik“ 400 valandų. Tačiau savo laiką ore turiu paskirstyti ir kitomis aviacijos rūšimis. Šiuo metu turiu ultralengvojo orlaivio licenciją bei neseniai išlaikiau egzaminus piloto mėgėjo (PPL) licencijai gauti. kai nedirbu, dalyvauju sportinėse balionų varžybose, kur greičiai, azartas, noras nugalėti tampa svarbiausiais. Ne ką mažesnis nuotykis man yra ir pramoginis skrydis su keleiviais, kuriame kruopštus planavimas, saugumas ir gera nuotaika yra mūsų kompanijos prioritetai.

 

Alfredas Reikertas

Oro balionai yra mano gyvenimo aistra. Jie man leidžia palyginti save su superherojumi, kuris dieną gyvena įprastai, o vakarais pilotuoja oro balionus.

Aviacija pradėjau žavėtis nuo vaikystės. Šis interesas ypač gerai atsispindi mano piešiniuose su flomasteriais ant kambario sienų, dėl kurių mama pykdavo juos valydama, o vėliau tiesiog nusprendė palikti. Užaugęs susidomėjau oro balionais. Jiems praskrendant, vis pasvajodavau, kad ir aš skrendu virš Vilniaus stogų. Susipažinęs su pilotais, sužinojau apie pilotų mokyklą ir stačia galva pasinėriau į skraidymo pamokas. Kaip turbūt ir kiekvienas oro baliono pilotas puikiai valdau ne tik oro balioną, bet ir liežuvį. Todėl nenutildamas bendrauju tiek su keleiviais, tiek su kitais oreiviais. Tikriausiai dvi dienas be pertraukos galėčiau pasakoti istorijas iš balionų pasaulio.

Oro balionai yra mano svajonės išsipildymas. Kiekvieno skrydžio metu jaučiamą laisvės pojūtį siekiu perteikti ir keleiviams.

Į viršų